Sapnų pasakojimai, aptarimas ir jų aiškinimas
Susapnavau savo mirti
Sapnas prasidejo taip: pasukau i parka, buvo puikus oras, ruduo, medziai geltoni, as galvojau kaip grazu. Eidama pamaciau upeli, aplink zalia o tas upelis vis platejo ir platejo, as ejau ir grozejausi. Tada kazkaip patekau i kambari, pradejau eiti, ir ejau per daug kambariu, juose buvo zmoniu bet jie manes nemate. Ejau ilgai, bet labiai ramiai, neskubedama. Isejau vel prie to paties upelio, ir pradejau eiti atgal palei ji. Ejau ejau, ir staiga upelis uzpludo mane ir nunese i kazkoki kambari. Jame pamaciau vyra, jis manes issigando, paskui atejo moteris. Ji kazkaip prasitare kad nori aprodyt man buta, o as supratau kad cia rasiu kazka svarbaus. Ji pradejo rodyt nuotrauku albuma, ir sakyt kad mire dukra, o as ziuriu ir matau savo mirusios nuotrauka, tuo momentu nustebau ir supratau kad as miriau, bet sugrizau pas savo seima. Tada pabudau. Labiausiai ispudi paliko tas upelis, ejimas per daug kambariu, bei supratimas kad miriau, bet visa sapna lydejo ramybe, grazus vaizdai, ir jokios baimes nebuvo. Kaip butu galima paaiskinti toki sapna?
