Sapnų pasakojimai, aptarimas ir jų aiškinimas
Sukretes sapnas /part 1/
Vyko karas, bet kiek įsivaizduodavau jį ankščiau - tai visai ne toks. Nebuvo nei kraujo, nei sužeistų, nei lavonų, žmonės tiesa - kažkur dingdavo. Nebuvo nei pastatų, nei pamatų, nei matėsi kad kažkada čia butų stovėję namai, nors namai irgi dingdavo. O aš gyvenau Vilniaus centre, kažkur Užupyje. Čia buvo likus tik mokykla, joje gyveno gal 1oo žmonių, keli mokytojai, daug slaugų, keli mokiniai. ir mes keturi kurie nieko neveikė, mes nei mokėmės, nei dar ką, tiesiog gyvenom, ten kur nebuvo įmanoma gyvent. Mes nulindome į mokyklos rūsį. Buvom drąsūs, be galo. Ten eiti buvo draudžiama. O nuėję ten pamatėm karo priežastį, pasirodo štai kodėl šitas pastatas nebuvo pradingęs. Aš suvokiau tą priežastį savo viduje, kažkur giliai, bet paviršiuje to nesuvokiau. Šizofrenikė kažkokia buvau. Po to įvykio rūsyje mes su Donatu (vienu iš mūsų keturių) pradėjom bendraut, begalo gerai sutarėm. Mylėjau aš jį labai labai stipriai, jis irgi mane mylėjo, taip pat labai kaip ir aš jį. Kažkurią dieną nutarėm pasivaikščiot - aš, Donatas ir Edgaras (dar vienas iš mūsų, su kitais mes nebendravom). Donatas mus nusivedė prie kažkokio skardžio. Aplink buvo miškai ir toks beroc takelis - skardis. Nežinau kuo, bet ta vieta buvo baisi, Atrodė tarsi į kitą erdvę patekę būtumėm. Tada Edgaras pradėjo rėkt ant Donato, ko jis mane čia atsivedęs, tarsi nežino kaip čia pavojinga. Bet man atrodė kad Donato čia jau senai nėra, tik jo pavidalas, o jis, jo vidus, siela kažkur kitur. Edgaras išvedė mane iš miško, sakė eit namo. Aš ir nuėjau, tiesa net nežinau kaip nuėjau, nes buvau kaip ir Donatas kažkur kitur. Pats Edgaras nubėgo pas Donatą. Grįžau ir verkiau, daug, smarkiai, ir iš visos širdies. Negalėjau tiesiog sustoti. net nežinau ko verkiau, juk tikėjaus kad jie sugrįš. Kitą dieną jie taip ir negrįžo. Jie niekada nebegrįžo. O aš toliau verkiau. Laukiausi nuo Donato. Nebuvo nei pilvo, nei skausmo, nei jokių simptomų, aš tiesiog žinojau kad taip yra. Ėjau mokykloje pro sportuojančius vaikus ( vadinom ankščiau juos uniformuotaisiais, nes nebebuvo jie žmonės) Sutikau ketvirtą iš mūsų. Nežinojau jos vardo, ji jo neturėjo. Tiesiog mes manėm kad vardų nereikia, o jų ir nereikėjo. Paklausiau tada jos ar skaudės gimdyti. ji pradėjo mane ramint, aiškint kad man čia bus vieni juokai. Tada pradėjau kažką pilve jaust, sakau jai, einam - jau. Nuėjom į kažkokią klasę kur vyko pamoka, tiesa mums buvo visiškai tas pats, bet kokie kiti padarai išskyrus mus keturis. Ji sustūmė du stalus vieną šalia kito, kad man patogu būtų. Aš tuo metu išvariau visus iš patalpos. Užsiropščiau ant tų stalų, ir pagimdžiau, nei skaudėjo, nei ką. Tiesiog pagimdžiau. Atsistojau, ir išėjau. Pamiršau kad kūdikis mano. Toliau pratesiu kitoje zinuteje, nes nebetelpa. Pavadinsiu - Sukretes sapnas /part 2 /
