Pajūris.Aplink daug žmonių,bet atsimenu tik tėvą ir brolį.Visi šneka paprastai,juokaudami,aiškėja viena-tėvas sensta ir greit mirs.Staiga pradedam bėgt-aš,šalia tėtis,tolėliau brolis.Bėgam link jūros.greitai,o tėvas lyg ir skaičiuoja žingsnius,97,98,99...Ir taria: "Kad taip ir su metais..."Nubėgę įbrendam,jūra šaltoka,bet maloniai,tik labai keista,atrodo vien tik iš baltos putos.Viskas nutiko taip greitai-nusisukusi išlipau į krantą ir brolio paklausiau kur tėtis.Atsigręžiau atgal,o toje keistoje jūroje dar kyšo jo ranka.Staigiai mano viduje užverda visokie jausmai,nenumaldomas noras šokti paskui,gelbėti,bet...Paskutinę minutę atsisuku į brolį,o jis tokiu ramiu,net laimingu veidu sako:"matai,taip ir turėjo būti". Kai pabudau,sapnas sukrėtė.išriedėjo ašara.Ne,ne iš siaubo ar baimės.Tiesiog...Tiesiog tai buvo pati nuostabiausia mano sapnuota mirtis.