sianakt sapnavau baisu sapna,kad net prabudau.As su savo vaikinu kazkokiam dideliam senam mediniam name,antram aukste,vaikinas guli lovoje,o as blaskausi ir verkiu is baimes,nes matau kad apacioje kareiviai mums kasa kapus(maciau duobe ir salia smelio kruva),nori uzmusti.Kazkas vaiksto palei langus ir as slepiuos po lova,poto issoku prie lango,o ten kareivis,as jo maldauju kad musu neisduotu,nes nenoriu mirti,o jis sako kad negali,nes pats tures mirt jei mus slapstys.Pradejau saukt kad nenoriu mirti,o mano vaikinas mane ramina,kad neverkciau kad nieko nepakeisi,taip lemta...As taip bijojau,kad negalejau patiketi,kad tuoj mirsiu ir pradejau galvoti,kad tai netiesa,kad sapnuoju,tada prabudau.Prasau padekit,as lb bijau,uzvakar suzinojau kad esu nescia ir lb bijau kad nieko neatsitiktu,nerandu sau vietos...