Sapnavau, jog vokiečiai akupavo mūsų kraštą. Ir visi lietuviai išrikiuoti, tarsi žydai stovėjo kiemuose, kažko laukdami. Aš su mama bandėm pabėgti, bet raiti vokiečiai mus stebėjo. Kai jie nusisuko, mes antrą kartą mėginome ir mums pavyko. Tada pamačiau, jog pas mane nauji raktai. Vos su jais sugebėjau atsirankinti namų duris. O mano vaikinas liko tarp vargšų, išrikiuotų lietuvių labai dėl jo baiminausi ir nežinojau, kaip jį pasikviesiti namo. Vėliau pamačiau pro langą, kaip jauniems lietuvių vyrams buvo siūluma arba pasiduoti, arba tapti vieniems iš vokiečių karų. Pro langą stebėjau, kaip pasirinkusius išsaugoti gyvybę, buvo šaudymo apmokymai. Vienas iš jų buvo ir mano vaikinas. Norėjau bėgti į lauką, ir jį pasiimti į namus, bet žinojau, kad jei išbėgsiu - būsiu nušauta už pabėgimą.